- Home
- About
-
Staff
- Commentaries by FPS Staff
- Rusakovich Andrei Vladimirovich
- Rozanov Anatoliy Arkadievich
- Research Briefs
- Tihomirov Alexander Valentinovich
- Shadurski Victor Gennadievich
- Sidorchuk Valery Kirillovich
- Brovka Gennady Mikhailovich
- Gancherenok Igor Ivanovich
- Malevich Ulianna Igorevna
- Prannik Tatiana Alexandrovna
- Selivanov Andrey Vladimirovich
- Sharapo Alexander Victorovich
- Testimonials
-
Conference Proceedings
- Amber Coast Transport Initiative Project Concept
- Nato and Belarus - partnership, past tensions and future possibilities
- OSCE High-Level Seminar on Military Doctrine
- Poland-Belarus: perspectives of cross-border cooperation
- Polish-Belarussian Transborder Customs Cooperation: сurrent Problems and Challenges
-
Reports
- We see the significant reduction of the U.S. Army in Europe
- NATO's International Security Role
- International seminar on issues in the Collective Security Treaty Organization
- Belarus-Turkey: The ways of cooperation - 2011
- Belarus - Poland: two decades of international relations
- Belarus-Turkey: The ways of cooperation - 2009
- International seminar Belarusian Diaspora: Past and Present
- The first Round Table
-
News Releases
- The conference on Overcoming the financial crisis
- Round Table on history and future of Belarus-Poland cooperation
- Seminar on Belarusian diaspora: past and present
- The conference on Belarus in the Modern World
- The conference on Economic, legal and informational aspects of cooperation in customs sphere
- Comments
- Contact
lrytas.lt 2011-12-24 16:08
Baltarusijos žurnalistė Olga Karač susitiko su Minsko milicininko, panašaus į majorą Diną Linkų, sumušta mergina. „Labai graži ir jauna, linksma koketė staiga paniuro, pradėjusi pasakoti, kaip jis milicijos automobilyje iki kraujo sumušė jai nosį vien už tai, kad ji pasižiūrėjo jam tiesiai į akis ir atsisakė sėdėti nuleista galva“, - pasakoja O.Karač.
Pasak Baltarusijos žurnalistės, milicininkai, kurie nemuša moterų, neskriaudžia senelių, nerašo melagingų protokolį ir nemojuoja lazdomis, yra retenybė. "Reuters"
Sumušta ir kruvina mergina atrodė taip baisiai, kad net jos pasigailėjo ir paleido tuomet liūdnai pagarsėjęs Minsko specialiųjų pajėgų vadas Jurijus Podobedas. „Kaip nekeista, bet bent jau vieną gerą darbą šiame pasaulyje jis tikrai padarė“, - pažymi žurnalsitė, teigianti, kad jeigu susivienytų visos moterys, kurias sumušė D.Linkus, išeitų nebloga visuomeninė organizacija, o jeigu susivienytų visos, kurias nuskriaudė milicija – išeitų solidi politinė jėga.
Ketvirto vaiko besilaukianti Tatjana Gacuro buvo sulaikyta prie pat savo namo ir nuvežta į Minsko centrinę milicijos nuovadą. Visa šios moters „kaltė“ ir siaubingas „nusikaltimas“ - kad ji prezidento administracijai pateikė prašymą atšaukti mirties bausmę.
Pasak O.Karač, Baltarusijos milicija kovoja ne tik prieš moteris. Ji kovoja ir prieš pensininkus. „Mano tėvai mažai girdėjo iš manęs apie mano gyvenimą ir darbą. Ne todėl, kad aš turiu ką slėpti – atvirkščiai, jie visada manimi didžiuojasi. Bet aš nenoriu, kad jie jaudintųsi. Deja, mano tėvai žino apie kiekvieną mano judesį, parašytą straipsnį ir veiksmą. Nes „geraširdžiai“ iš teisėsaugos organų visada pasirengę informuoti mano artimuosius (o tuo pačiu ir visus kaimynus) apie viską, kas liečia mane“, - pasakoja žurnalistė.
Šių metų birželį jos tėvų namuose pradėjo lankytis milicijos pareigūnai. Ateidavo be įspėjimo, kažkodėl visada vėlai vakare, beveik naktį. Prisistatydavo, kai tik O.Karač parašydavo straipsnį, ir pageidaudavo su ja pasikalbėti.
Žurnalistės tėvams su uniformuotais asmenimis ant savo namų slenksčio tekdavo bendrauti kiekvieną savaitę. Neradę pačios O.Karač, kalbėdavosi su jos tėvu ir motina, detaliai pasakodavo jiems apie jos straipsnius ir veiksmus, pabaigoje paklausdami jų nuomonės apie tai.
„Kvaila manyti, kad aš vakarais sėdžiu su tėvais, gerdama arbatą su pyragėliais. Kvaila manyti, kad mano tėvai gali apie mane papasakoti ką nors daugiau, nei žino apie mane milicininkai arba KGB. Norėčiau pamatyti tą policijos departamento vadovą, kuris, atėjęs į svečius pas savo pensininkę motiną, pasakos jai savo darbo dienos detales, pradėdamas nuo nusikaltimo išaiškinimų metodų, baigdamas pačių nusikaltimų detalėmis. Galbūt koks nors milicininkas ir lavonų nuotraukas nešasi namo parodyti tėvams, bet aš su savo tėvais taip nesielgiu“, - ironizuoja O.Karač.
Gruodį milicininkai pradėjo lankytis dažniau, visada naktį ir pageidaudami to paties – pasikalbėti su O.Karač. „Jeigu taip nori mane surasti, kodėl per visą šį laiką neatsiuntė nei vieno rašto su reikalavimu atvykti? - klausia žurnalistė. - Dėl raštų aš suprantu – Baltarusijoje krizė, gal milicijoje neužtenka pinigų popieriui. Bet gal vieną skambutį į mobilųjį telefoną galima sau leisti?“ 2 psl. >>
Psl. 1 2 Kitas >>
Žymės: Baltarusija | milicija | Olga Karač | režimas